Kuriant šunims draugišką sodą: patarimai augalų ir augintinių harmonijai.

Jei kada nors auginote šunį, žinote, kad jie nevaikšto ant pirštų galiukų tarp gėlių. Man pasisekė, kad nė vienas mano šuo nemėgo kasti duobių, bet mano buvęs pitbulis Madis bėgiodavo per mano daugiamečių gėlių lysves kaip žoliapjovė.

Jos tualetiniai reikalai taip pat palikdavo vis didėjantį šunų pasėlių ratų masyvą ant vejos. Laimei, mano mažas Havanese, Migelis, nekelia tokios grėsmės mano augalams.

Tačiau planuojant sodą, kuriame šunys ir augalai galėtų saugiai sugyventi, reikia atsižvelgti į kitus svarbius elementus. Žolės rūšis, kurią pasirinksite, turėtų būti pritaikyta jūsų regionui ir saulės spindulių poveikiui.

Mano saulėtame šiaurės rytų kieme tai reiškia, kad reikia pradėti nuo Kentukio mėlynosios žolės sėklų mišinio, kuris gerai atlaiko kojų ir letenų srautą. Taip pat įmaišau maždaug po 10 procentų šlapimui atsparios daugiametės svidrės ir pavėsį toleruojančios smulkios eraičino.

Jei turite biglio dydžio šunį ar du, tai labai padės išsaugoti jūsų vejos vientisumą. Bet, tiesą sakant, nežinau jokios žolės, kuri atlaikytų vokiečių aviganio ar bulmastifo kasdienį trypimą.